Giedrė Kazlauskaitė: Penkta pasaulio pusė

Likimo ironija – apsigyvenau su dviem kalbininkėmis. Viena, beje, itin ekstremali, pamišus dėl arabų kalbos, literatų nekenčia vien už pakraipą – lyg už kokią netinkamą lytinę orientaciją. Gyvenam kaip žydai su musulmonais. Tiksliau, kaip kokie serbai, bosniai ir kroatai. Dėl manęs tai viskas aišku, bet štai jos tarpusavy kariauja dėl kažkokių niekingų kamiengalių, autoritetų ir katedrų. Dar aršiau negu su manim. Kartais paslapčia įjungiu diktofoną – rengsiu straipsnį „Aistros dėl alofoninių galūnių studentų bendrabutyje“ kokiam nors kalbininkų leidiniui. O, kad jų dėstytojai pamatytų, kaip jos mušasi dėl vieno sprogstamojo priebalsio! „KALBININKAI IR LITERATAI, VIENYKIMĖS!” – nešiau transparantą rugsėjo 1-osios studentų eisenoje. Mano kambariokėms patiko, kad jos ten įrašytos pirmosios. Viena, apsirengusi tautiniais, visą kelią šoko ir dainavo toj pačioj demonstracijoj, kita truputėlį (bet ne ligi galo) atsivertė į literatūrą ir pradėjo skaityti „Pūkuotuko pasaulį”. Trumpalaikės paliaubos. „Nežinau, koks šiandien bus oras, - murmu, pavyzdžiui, atsikėlus ryte. – Ką rengtis?“ - „Nesistebiu, - sugriaudi viena iš kalbininkių, arabų šeicho redaktorė. – Radauskas juk apie tai nerašo“. Kambaryje ant sienos prikaliau dešimt lentynėlių – kaip buvusioj darbovietėj. Dabar ten laikom skaitomiausių dešimtuką. Pirmoj vietoj šią savaitę – Zinkevičiaus „Istorinė gramatika“. Antroj – Vinco Mykolaičio-Putino „Raštų“ septintas tomas. Trečioj – „Tūkstantis ir viena naktis“. Ketvirtoj – Tuvė Janson „Kometa artėja“. Penktoj - Anne Frank „The Diary“. Šeštoj - „Lietuvių kalbos enciklopedija“. Septintoj – „Pūkuotuko pasaulis“. Aštuntoj – „Varlių ir pelių karas“. Devintoj – Irvin D. Yalom „Mamočka i smysl žizni“. Dešimtoj – „A Modern English – Arabic Dictionary“. Kuriame knygyne esate regėję ką nors panašaus? Juk svarbiausia, kaip sakė senovės graikai, harmonija. Kalokagatijos principas. Gal jau greitai kartu rengsim kulinarinę TV laidą. Gaminsim valgyt. Ir šnekėsimės apie Vaižgantą bei linksnius su prielinksniais. Čia tokie ateities planai. „Ką ta žvaigždė iš geltonų ir violetinių našlaičių reiškia?“ - klausia kambariokė, mums važiuojant į paskaitas Antakalnio žiedu. - „NATO, ką daugiau“. – „O kodėl kampai penki?“ – „Gal kas nors neseniai ten prisijungė, tai ir pripaišė, - spėliojau. – Kokia neseniai atrasta penkta pasaulio pusė. Arba žinai, gėlių sodintojai – paprasti žmonės, gali ir nežinot, kiek ten tų kampų. Gerai dar, kad ne Lenino galvą išsodino“. - „O jau tas jūsų Baranauskas, - košia pro dantis kalbininkė, neturėdama prie ko kabinėtis. - Per seminarą, atsimenu, egzaltuota dėstytoja sako: „Įsiskaitykite į „Anykščių šilelį“ – koks tai detektyvas!”. - „Kur ten detektyvas – grybuose?!“ – „Tai kad jis kalbininkas buvo, - išsižioju. – Kai kuriuos lietuviškus žodžius sukūrė, pvz., ‚raidė‘. – „Žodžių ir aš galiu prigalvot, - varo toliau radikalioji. – Vis tiek prieplauka!” - „Matematikas, - užginčiju. – Apskaičiavo pragaro tūrį. O kai „Anykščių šilelį” į japonų kalbą chebra norėjo išverst, tai beveik neįmanoma buvo. Nes japonams kiekvienas grybas – tik grybas, ir viskas, be jokių niuansų. Neturi japonų kalboj grybai pavadinimų. Bet jau kai išvertė, tai išėjo tas pat, kaip ir su Čiurlionio paveikslais. Perkam, sako japonai, tą jūsų Baranauską. Restauruosim visus jūsų rankraščius ir retuosius spaudinius, o jūs mums – poetą Bo Ro Nau”. - „Ką? – išvertė akis kalbininkė. – Ir kaip ten toliau buvo?” - „Ai, nekreipk dėmesio, - pasakiau. – Čia aš šiaip pasakas seku”. 2. Nacionalinės meno mokyklos internate dirbo tokia auklėtoja pankė, kuri viską mokėjo – be kita ko, ir kirpti. 1994-aisiais ji apkirpo mano galvą bliūdo forma, o priekyje paliko tokius ligi smakro peisus – visa čiurlionkė tą sezoną taip kirposi, badėsi nosis ir vėrėsi tokius į auskarus išsuktus dratus iš užuolaidų segtukų. Ką mes tuo norėjome pasakyti – neatsimenu, bet taip darė ir 4 NON BLONDES. Kai grįžusi namo išlipau iš traukinio, mama, regis, nepagailėjo man antausio. O močiutė naktį prisėlino prie lovos su žirklėmis ir jau ketino peisus nukirpti, bet aš net ir miegodama budriai saugojau savo individualybę. Be to, organizuotai pirkomės jūreiviškus marškinius ilgom rankovėm ir masiškai nešiojom tarsi kokias uniformas. Gal reiškėm patys sau kalinius? Irgi neatsimenu. Džinsai be randus primenančių rėžių virš kelio ir šimto žiogelių palei klešnę buvo ne džinsai, o tik visus niveliuojantis daiktas, popkultūra, kuria baisėjomės ir niekinome, nejausdami, kad patys irgi skleidžiam multi-popkultūrą. Vieningai ateidavom į mokyklą su lipdukais ant kaktų, šiaudinėmis skrybėlėmis, pienių vainikais, basi. Ką tuo manifestavome, suprasti nebuvo privaloma. Kai nusišovė Curtas Cobainas, verkė visa klasė. Verkė ir bėgo iš pamokų, t. y. gedėjo. Akimirksniu pasidarė madinga maišyti aspiriną su alkoholiu, darytis venos pjūvių imitacijas, migdytis (tai buvo atliekama tiesiog per pertraukas koridoriuose – padarai dvidešimt pritūpimų prie sienos giliai kvėpuodamas, tada klasės draugas paspaudžia tau ties krūtine, ir tu, neaišku ką marmaliuodamas, nukrenti, t. y. kelioms sekundėms prarandi sąmonę. Nirvana. Tikėjome, kad taip patenkama į buvusius (ir net būsimus!) gyvenimus.) Vėliau prasidėjo auskarų antakiuose, liežuviuose, bambose etc. bumas, išvirkšti (kad matytųsi siūlės} drabužiai, apversti kryžiai, pacifikų ir anarchijų ženkleliai, kaukolės, dievai žino iš kur gautos rusų karininkų kepurės, krišnaistiškos šukuosenos ir buitinė plaukų chemija (kaip buvo įvardijusi chemijos mokytoja). Ženklinome savo teritoriją, kaip kas išmanė. Mano kūnas – mano tvirtovė, vadinosi akcija. Tatuiruotės, ačiū Dievui, tuo laiku dar buvo brangus malonumas. Papuošalus ir kuprines pirkdavomės hindi-shopuose, pažymių knygelių kampus apdegindavom. Kas elgėsi kitaip, idėjiškai atsiliko. Progresyviųjų idėjų židinyje tas iš karto jautėsi. Vėliau viena paauglė (ne aš) padarė instaliaciją „Septyni savižudybės būdai“, ir ją už tai išmetė. Keistas, neprotingas ir užkrato nepanaikinantis sprendimas. 3. Per aspera ad astra – tai snargliškomis intonacijomis iš televizoriaus kalbantys pre-žvaigždukai, panašūs į nesusivokusius spaliukus. Dieve, kad ir kur pasisuksi – vien žvaigždės. Let it be, bet mus pasiekė nerami žinia – filologyne jau greitai bus įgyvendinama FAST SCIENCE sistema. Trejų metų bakalauras, kurio esmė – parengti redaktorius. Tai reiškia trejus metus univero, kur šalia vadybos, jurisprudencijos ir verslumo pagrindų jie dar būtų išmokomi ir kaip tvarkyti kalbą. Nuo filologyno fuksų, ant kurių vis užsiraunu skaitykloj ir gyvenime, esu nuoširdžiai pastėrus; man baisu. Regis, kažkas juos mokė į viską kabintis nagais ir dantimis, atsispirti ragais, spardytis kanopomis: referatus nusipirkti, egzaminus nusirašyti, per seminarus lįsti dėstytojams į... Atsiprašau, o už akių įvardyti juos keiksmažodinėmis konotacijomis. Gyvulinių pasakų realybėje juos ugdė tapti žvaigždėmis, todėl jų žvaigždėtas leksikonas varo į neviltį, o skelbimai „Rašau rašto darbus ir dizertacijas“ (nuo žodžio „dezertyruoti“?) irgi drasko širdį, nes to nebesigėdijama. Akademinės prostitucijos atvejai yra legalūs, klestintys ir nebaudžiami. Trečiakursę mane anuometinės fuksės užkalbindavo Arkikatedros aikštėj ar atsiųsdavo tarpinius asmenis, t. y. pasiuntinius (lyg pas narkotikų tiekėją), už paslaugas siūlydavo barterinius mainus (pvz., abonementą į soliariumą ar sporto klubą) arba mokėdavo grynais, maldaudamos niekam nesakyti, o dabartinės nesivargina tokiomis konspiracijomis: tiek paklausos, tiek pasiūlos gausu internete ir fakulteto skelbimų lentoje su e-adresais ir telefonų numeriais. Išvada tik viena – į filologiją ateina lochai, ir jei bakalauro studijos nebus išplėstos iki penkerių ar šešerių metų, jeigu į jų programą nebus prikišta kuo daugiau grynojo kalbotyros ir literatūros mokslo, plius visokių filosofijų, teorijų bei tarpdisciplininių antiversliško išsilavinimo dalykų – lochai valdys, o tai reiškia realią praktinių žvaigždžių karų pradžią. Mes, senojo paruošimo (dar laikę stojamuosius) filolozaurai, privalome pasitikti lochų kartą ne kaip vyr. lochai, o kaip iš akademinio pogrindžio išlindę filaretai ir filomatai, platinantys proklamacijas ir atsišaukimus („Didžiuojuosi, nes moku skaityti ir rašyti nereformuota lietuvių kalba“), užsiimantys nelegalios, pogrindinės ir mėgėjiškos filo-patriotinės spaudos leidimu; naktimis lupsime šaligatvių plyteles ir paslapčia sodinsim sarbievijiškus berželius ant kelio į univerą, prisigalvosim visko. Vien tik redaktorių iš mūsų jums jau niekad nepavyks padaryti, nes mes atėjom į Alma mater išmokti enciklopedinio žinojimo, įsitikinti universalia savo prigimtimi, nuversti kalnų ir patikėti, kad mokslas, o ne „kaip tapti redaktoriumi“ bei kitos antiakademinės feng shui kryptys gelbsti pasaulį. Žinoma, darysimės vis panašesni į masonus, kabalistus ir ezoterikus; savo slaptojo žinojimo negalėsim perduot dėl to, kad nėra norinčiųjų, o norinčiųjų nėra dėl to, kad viskas eina šaibom. Ateitis priklauso redaktoriams, o mes eisime dirbti policininkėmis į knygynus ir lėtojo maisto konsultantėmis į „saulutes“, svajodamos pelnyti duoną savo sąžiningu darbu ar gabumais. „Jei tu būtum saulė, aš būčiau žvaigždė / Jei tu būtum žvaigždė, aš būčiau dangus“, - dainuoja Rokas Radzevičius mūsų laikų klasikinės filologijos žvaigždei Aistei Smilgevičiūtei. Dabar tokių double/trouble (klasikinė filologija + starzdavimas) nedaug pasitaiko. (Dar viena mūsų laikų atrakcija, tiesa, buvo lituanistas delfinas, filologyne per paskaitas valgantis šokoladinį kremą. Nežinomi dievų keliai.) Jau sakiau – kad ir kur pasisuksi – vien profesionalios žvaigždės. Kojos nebėr kur pastatyt. Be mums žinomų Rytų ir Vakarų, Šiaurės ir Pietų, neseniai turbūt buvo atrasta penkta, ligi šiol nežinota pasaulio pusė, kol kas – be pavadinimo. Pavadinkime ją Penktais. 4. Artima bičiulė vienuolė, dirbanti su vaikais, neseniai telefonu papasakojo vieną Advento istorijėlę. Mažame miestelyje kažkas iš ministrantų atsigėrė ir parūkė. Buvo suuostyta. „Mes ne alkoholikai, mes tik savaitgaliais”, - pasisakė penkiolikmečiai klapčiukai. „Gal kas nors dar norėtų ką pasakyt?” – paklausė vienuolė, atskaičius liberalų pamokslą. - „Aš noriu, - netikėtai prakalbo toks Rimutis, berniukas iš daugiavaikės šeimos. (Visi vaikai, beje, toje šeimoje labai geri; gyvybingi, aktyvūs, lanko skautus, gieda chore, išraiškingai skaito skaitinius, patarnauja šv. Mišioms: nuo mažumės juos auklėjo eucharistietės.) – Kodėl jūs tokie?”, - staiga pravirko jis ir jau nebegalėjo kalbėti. - „Raminta, gal tu žinai, ko brolis verkia?” – paklausė vienuolė jo dvynės sesers. - „Aš tuoj nustosiu verkti ir pasakysiu, - atsiliepė brolis. Visi kiek palaukė. „Mokykloje mane spaudžia rūkyt, - tarė jis. – Aš taip norėčiau atsiremt į jus visus, o jūs neleidžiate man į jus atsiremti”. Tada pravirko kiti. Ir aš pravirkau. Mane sujaudino paauglio nuoširdumas. Mano galva, jis pasielgė itin kilniai ir vyriškai; nepabijojo net verkti. Mus taip dažnai vertina už pasiekimus mokyklinėse olimpiadose, sporte ir įvairaus grožio konkursuose. Ir taip retai – už elementarų žmogiškumą. Nuėjau į parduotuvę ir nupirkau vaikiui madingą kaklaraištį. Žinau, tai tik pigi simbolika. Ji neverta to jautraus berniuko poelgio. 5. Gimdyti besiruošiančiai draugei išsiuntėm humanitarinės pagalbos siuntinį į provinciją: knygą (kad nepamirštų skaityti), sąsiuvinį su sparnuotu arkliu (kad nenustotų skraidžius), 3 in 1 kavos miltelių (kurią išvien, apimtos streso, nelegaliai gerdavom darbo vietoje) ir muzikinę HAPPY BIRTHDAY dėžutę su imbieriniais sausainiais. Minimukas turi gimti apie Kalėdas, kartu su JESUS CHRIST – SUPERSTAR. Pastaruoju metu nesimeldžiu įprastinėmis maldomis, tik iš visos širdies dainuoju miuziklus. Ir šoku su indų plovikliais kelyje iš kambario į virtuvę. Čia galbūt irgi malda, jeigu vegetariškų patiekalų gaminimu kalbininkėms garbinu Dievą. Be to, nutariau užsiimti liturgija. Tik forma, nes turinio vis tiek niekada neįkirsiu. Arabiški smilkalai, beje, labai kvapnūs. Dėl švento ekumenizmo iš fluorescencinio plastilino lipdau mandalas, o iš modelino – sfinksus ir baltus dramblius su spalvotais stikliukais. Lotyniškai kalbu brevijorių arba skaitau šv. Augustiną. Juk svarbiausia kambaryje – santarvė ir taika. Toli nuo mūsų mažojo city, toli nuo žvaigždžių - penktoje pasaulio pusėje mano draugė laukiasi kūdikėlio. Savo kūną ji jau paženklino pačiu gražiausiu norėjimu pasakyti – jis yra; aš esu. „Turiu dvi širdukes, du skrandukus, keturiasdešimt pirštukų!..” - gavau žinutę. - „Dvynukai?!” – surikau atgal. - „Nee.. Būsena tokia…” Penktuose naktimis ritasi saulė, žadindama asmenis ir asmenybes. O žvaigždėtas dangau virš manęs ir moralės dėsni manyje! Leisk mums suprasti, jog tai, ką studijuojam, yra daug daugiau už tai, kas mes esam. Bet mažiau už tai, kuo dar galėtume būti. Per aspera ad astra. Bernardinai.lt