Čia yra mano dienoraštis. Jūs galite palikti komentarus prie įrašų.
Filmas šokiravo 2009 metų KANUS. Ir mes net nepagalvojome, kur buvo dingęs talentingasis "psichologizuotų" filmų meistras iš Danijos. Pasirodo sunkiai sirgo, nes psichologinės problemos užpuolė patį. Sako Antikristas tai filmas - vaistas jam. Filmas yra nupirktas Lietuvos kino teatrams. Ir jei košmariškų atsiliepimų banga neišgąsdins savininkų, lauksime Lars von Triero siaubų. O dabar tenka skaityti ir stebėtis ESVINO PUKŠTOS pasakojimais: L.fon Triero provokacija sukrėtė Kanus 2009 gegužės mėn. 21 d. Edvinas PUKŠTA, iš Kanų "Šiurpiojo reginio Antikristas kūrėjai: režisierius Larsas fon Trieras ir aktoriai Wilem Defoe bei Sharlotte Gainsburg, Konkurse jis pristatė beprotiškiausią ir šiurpiausią košmarą. Jei minimalistiniam paranojiškam filmui su dviem ypač drąsiais aktoriais - Šarlote Gainsburg ir Vilemu Defo - pavyktų pasistiebti iki "Auksinės palmės šakelės", dauguma žurnalistų būtų šokiruoti ir pasipiktinę. Kita vertus, skandalingosios provokacijos tiesiog neįmanoma pamiršti, nes ji ilgam apsigyvena mintyse ir pasėja baimę. L. fon Triero žanrinis siaubas yra žiauriai nemalonus, velniškai neskanus, psichiškai nesveikas, ištvirkėliškai pornografiškas ir sunkiai pakeliamas net stiprių nervų žmonėms. Tokį sadistišką sekso, kraujo, egzorcizmo ir laukinės gamtos reginį įmanoma ištverti tik vieną kartą. Bet tikrai verta priimti asmeninį režisieriaus kvietimą pasisvečiuoti jo baimėse ir fantazijose. Pirmajame seanse spaudai kolegos šokinėjo nuo kėdžių, garsiai reiškė emocijas, pačiu šlykščiausiu momentu pasigirdo moteriškas šūksnis: "O ne, tik ne tai!", netikėta finalinė dedikacija Andrejui Tarkovskiui buvo garsiai išjuokta, o šokiruojantis reginys demonstratyviai nušvilptas. Visa tai reiškia, kad Kanai pamatė unikalų ir neeilinį filma. Į šešias dalis (prologas, "Gedulas", "Skausmas", "Neviltis", "Trys išmaldos prašytojai", epilogas) suskirstytoje siaubo dramoje viskas atrodo ramu iki paskutinio pusvalandžio, kai režisierius į darbą paleidžia varnos snapą, grąžtą, akmenis, kastuvą, pjūklą ir žirkles. Ką reiškia tas sadistiškas teroras ir simboliais užkoduotos religines aliuzijos, beveik neimanoma išgliaudyti be papildomų paaiškinimų. Bet provokuojančio filmo autorius kategoriškai nenori nieko sufleruoti. Gali būti, kad L.fon Trieras šėtonu siekė pavaizduoti moterišką seksualumą, nepasotinamą aistrą ir nuodėmingą geismą. "Esu blogas katalikas. Kitados mėginau tapti religingas, bet nepavyko. Nenorėčiau būti vienu iš Dievo draugų "Facebooke", - akcentuoja "Dogmos" manifesto tėtušis, kurį paguodžia tikėjimas savimi, kad yra pats geriausias iš visų, o visi kiti režisieriai stipriai pervertinti: "Andrejus Tarkovskis man yra tikras Dievas. Išgyvenau tikrą ekstazę, kai pirmą kartą pamačiau "Veidrodį" ir žiūrėjau kitus jo filmus. Tikrai žinau, kad A.Tarkovskis matė mano debiutinį filmą ir šis jam siaubingai nepatiko, bet radikali jo reakcija tik dar labiau paskatino eksperimentuoti toliau". Prieš dvejus metus jis išgyveno depresiją. Tokią gilią, kad kelis mėnesius gulėjo lovoje. Rimtai abejojo, ar sugebės kada nors sukurti bent vieną filmą. Kiek atsigavęs autorius vis dėlto parašė trumpą scenarijų pagal Anderso Tomaso Jenseno idėją apie žiauraus likimo nuskriaustus sutuoktinius, kurie miško sodyboje stengiasi susitaikyti su mažamečio sūnelio netektimi. "Antikristas" yra savotiška terapija po mane užklupusios depresijos, bet kartu ir testas, ar dar turėsiu aistros kūrybai. Filmavimo rutina atpalaiduoja ir suteikia vidinės ramybės. Susirinkusiems aktoriams pasakiau, kad galėsiu dirbti tik 50 proc. savo jegų. Šį kartą net nesugebėjau valdyti kameros. Gydytojai sako, kad prireiks septynerių metų, kad galutinai išsivaduočiau iš tokios gilios depresijos", - prisipažino 53 m. L.fon Trieras. Nuo 12-ojo gimtadienio jis prie lovos laiko pasidėjęs Nyčės veikalą "Antikristas". Po trumpo pasirodymo "Manderlyje" V. Defo pats pasiprašė, kad Larsas jam parašytų dar ką nors. Kai perskaičiusi scenarijų režisieriaus žmona replikavo, kad amerikietis tikriausiai atsisakys sunkaus vaidmens, išprovokuotas aktorius dar stipriau užsimanė priimti iššūkį. "Mano filmuose vyrai praktiškai vaizduojami kaip totalūs idiotai, ir "Antikristas" ne išimtis. Jie absoliučiai nieko nesuvokia, sugeba viską sugadinti ir prisiviria rimtų bėdų", - intrigavo L. fon Trieras. "Šis filmas man prilygo svajonės išsipildymui, nes gerbiu Larso humoro jausma ir mėgstu dirbti su režisieriais, kurie tiek daug duoda aktoriams ir suteikia unikalią galimybę atsiskleisti. Jo metodai radikalūs, nes prieš filmavimą neleidžia repetuoti ir skaityti scenarijaus, o tik užveda ant kelio, prašo improvizuoti ir viską įdėmiai stebi. Kai įpranti prie reikalavimų, tai pradedi jausti, kaip pats bendradarbiauji kurdamas sceną. Larsas yra tarsi rojus kiekvienam aktoriui", - teigė kankinio vaidmeniui pasiryžęs V.Defo. Jo herojui daužomos genitalijos ir pergrežiama koja, o galiausiai užkasamas gyvas po žememis. Paklaustas, ar nejaučia, kad šį kartą peržengė ribą, aktorius atsakė vienu žodžiu - ne. "Šarlote nuėjo tikrai per toli, bet jau nebegalėjau jos sustabdyti. Ji yra labai kukli mergina, bet sekso scenose vaidino be jokio atsikalbinėjimo. Jos mąstyme nepastebėjau nė trupinėlio abejonės", - sarkastiškai papildė L.fon Trieras, kuris vėl suruošė psichologinių ir fizinių išbandymų moterims maratoną, bet šį kartą žiauriai ir skausmingai kenčia vyrai. Prieš susitikimą su prancūze režisierius leido paskaityti scenarijų dviem garsioms aktorėms, bet joms neatlaikė nervai. "Dogvilyje" vaidinusi Nikole Kidman sykį retoriškai paklausė režisieriaus, kodėl šitaip blogai elgiasi su moterimis, kodėl mėgsta tyčiotis iš jų. "Neseniai žiūrėjau dokumentinį filmą apie raganų medžioklę. Sakykite ką norite, bet tai gera medžiaga siaubo istorijai. Netikiu, kad egzistuoja raganos. Nenorėčiau moterų ir jų seksualumo prilyginti blogiui, bet tai mane labai baugina", - sakė jis. 62-ojo Kanų festivalio auditoriją sadistiškai supurtęs L. fon Trieras kol kas nežino, ką veiks toliau. "Pirmiausia privalau išgyventi Kanus, o tai bus nelengva. Išnaudojau visą savo energiją, kad priversčiau šitą paukščiuką skraidyti, ir dar nespejau pagalvoti apie kitą filmą", - prisipažino ambicingas keistuolis iš Danijos. Žiūrovai ir kritikai jį myli ir jo nekenčia, todėl ir naujausias "Antikristas" sulaukė radikaliai skirtingų įvertinimų - nuo beprasmiško šlamšto iki fenomenalaus šedevro. Skraidyti lėktuvais bijantis Larsas tradiciškai atvairavo namą su ratais ir apsistojo viename prabangiausių Prancūzijos Rivjeros viešbučių "Hotel du Cap" toliau nuo Kanų triukšmo. Ar pačiam geriausiam režisieriui pasaulyje pavyks nusiraškyti antrąją "Auksinės palmės šakelę"?
Edvinas Pukšta dar papildo: "Esu jsitikinęs, kad nereikia paisyti jokių apribojimų ir kine galima rodyti viską, ką tik sugebi įsivaizduoti", - įsitikinęs Larsas von Trieras. Kontroversinės provokacijos premjera Lietuvoje planuojama rudenį, pirmieji seansai tikriausiai bus rodomi per "Scanoramos" programą, bet jau dabar galima drąsiai prognozuoti, kad "Antikristas" sulauks išskirtinio dėmesio ir lengvai taps pelningiausiu L. von Triero kūriniu mūsų šalyje. Aštuoniolikoje Danijos kino teatrų dvi savaites sukama siaubo drama jau pardavė 32 tūkst. bilietų, užtikrintai laikosi trečioje vietoje ir nusileidžia tik sunkiajai Holivudo artilerijai - "Angelai ir demonai" bei nuotykių komedijai "Naktis muziejuje 2". Birželio 5 d. Prancūzijos platintojai paleido "Antikristą" su 117 kopijų, tikėdamiesi, kad Kanuose geriausios aktorės titulą pelniusi drąsioji prancūzė Charlotte Gainsbourg bus papildomas paskatinimas tautiečiams. Užsienio spaudoje jau rašoma, kad filmu susižavėjusi Isabelle Huppert rimtai svarstė atiduoti "Auksinę palmės šakelę" būtent nenuoramai Larsui, tačiau nesulaukė reikiamos paramos iš kitų vertintojų. Savo ruožtu nepriklausomai programai "Dvi režisierių savaitės" filmus atrenkantis ekspertas ir prestižinės Paryžiaus videotekos siela Fredericas Boyer įvardijo "Antikristą" šiųmečio konkurso perlu ir nepabijojo pavadinti jo kinematografiniu šedevru. Šokiruojančiame filme beveik nėra jokio siužeto, tad dauguma nepatenkintųjų kabinėjosi prie "Dogmos" manifesto autoriaus, kad jis taip ir nepradėjo pasakoti istorijos. Į nuostabiai gražiai nufilmuotą muzikinį prologą, keturias siaubingai šiurpias dalis ir optimistiškai džiaugsmingą epilogą su beveidžių raganų prisikėlimu suskirstytas kūrinys apnuogina mažo sūnelio netekusios šeimos kančią, atgailą ir agoniją miško trobelėje, kuri sąmoningai pavadinta "Rojumi". Abu sutuoktiniai neturi konkrečių vardų - tik Ji ir Jis. L. von Triero miške moteris sąmoningai vaizduojama kaip blogiukė, išliejanti didžiulę agresiją jai padėti trokštančiam, bet savanaudiškam mylimajam. Režisierius yra užsiminęs, kad jį baugina moteriškas seksualumas. O vyrai jo vaizduotėje asocijuojasi su idiotais. L. von Trieras savo keistas mintis plėtoja užkoduotais simboliais (astrologinis žvaigždynas, piramidė, lapė, elnio patelė, varna), gamtos elementais (lietus, vėjas, medžiai, žolė, rūkas) ir žmogaus sielos išgyvenimais (paranoja, neviltis, smurtas, kerštas, nepažabotas seksualumas), kurie traukia žmoną ir vyrą vis gilyn į pragarą. Iki finalinio pusvalandžio herojai reiškia emocijas ir mėgina išbristi iš krizės abstrakčiais dialogais, o po to atsiduoda sadomazochistinei sekso ir ugnies šoko terapijai. Nenuostabu, kad Kanų publika pyko ir niršo, nes tiesiog negalėjo iššifruoti, ką norėjo pasakyti ekscentriškasis režisierius, stambiu planu rodydamas, kaip nusikerpamas klitoris, akmeniu traiškydamas vyro genitalijas, spermą pakeisdamas krauju ir leisdamas lapei išvirtusiais viduriais užstaugti "Chaosas valdo". Geriausios aktorės titulo pasiaukojančiu ir didvyrišku pasirodymu nusipelniusi Ch.Gainsbourg ryžosi radikaliam vaidmeniui vos tik perskaičiusi scenarijų. Ji nuskrido į Kopenhagą susitikti su L. von Trieru ir liko didžiai nustebusi, kad trumpo pokalbio metu režisierius net nepasidomėjo ankstesniais patyrusios aktorės vaidmenimis ("21 gramas", "Manęs čia nėra" ), tik kelis neesminius klausimus. Ji tvirtina visiškai pasitikėjusi ekstremalių išbandymų link stūmusiu režisieriumi, atsidavusi jo kontrolei ir žinojusi apie jj kamuojančius nervinius priepuolius. "Tai buvo labai intensyvus ir skausmingas patyrimas, bet man to labai reikėjo. Tuo metu jaučiausi savotiška sado-mazochistė, bet nuoširdžiai abejoju, ar sugebėsiu kada nors pakartoti ką nors panašaus. Tai nebuvo malonu, bet viduje jaučiausi ypač gerai ir keistai", - prisimena Ch.Gainsbourg. Po Kanų festivalio spaudoje ir interneto svetainėse L. von Triero adresu pasipylė kaltinimai mizoginija, neva jis priešiškai nusistatęs prieš moteris ir jaučia joms didžiulę neapykantą. Ch.Gainsbourg sako, kad iš piršto laužtos interpretacijos skamba kvailai ir juokingai. "Mano manymu, labai neteisinga ir neetiška kalbėti, kad Larsas nekenčia moterų. Nuo pat pradžių tiksliai žinojau, ką reikės daryti, ir pati to norėjau. Filmavimo metu susidariau įspūdį, kad vaidinu ne ką kitą, o Larsą. Jis buvo ta moteris. Tai jis išgyveno visą tą fizinę kančią, pykčio priepuolius ir panikos atakas. Kai galutinai įsitikinau, kad jis supranta mano jausmus, mus susiejo dar stipresnis dvasinis ryšys", - vieną galimų "Antikristo" interpretacijų svarsto pagrindinį vaidmenį atlikusi Ch.Gainsbourg ir paneigia spaudoje pasklidusius gandus, neva nevaldomo charakterio režisierius brutaliai kankina aktores. Danų maestro kaip tik pasižadėjo prancūzei, kad nepanaudos nė vieno kadro, kuris jai pačiai atrodys netinkamas ir nemalonus. Per oficialią spaudos konferenciją užpultas kategoriškų reikalavimų pasiaiškinti, L. von Trieras tik atsimušinėjo sarkastiškais išvedžiojimais ir vengė konkrečių atsakymų. "Nieko negalėjau padaryti, nes šio filmo link mane vedė Dievo ranka. Aš esu pats geriausias režisierius visame pasaulyje, bet abejoju, ar Dievas iš tikrųjų yra pats geriausias iš dievų", -užtikrintai deklaravo jis. Tačiau keliuose gana atviruose interviu L. von Trieras netiesioginėmis užuominomis užvedė ant kelio, kuris turėtų palengvinti mįslingame galvosūkyje užkoduotus atsakymus. Mažai kas susimąstė, kad šitaip radikaliai režisierius mėgina iliustruoti savo asmeninę vaikystę, kai jam trūko mamos dėmesio ir palaikymo. "Mano motina nepadovanojo gražios vaikystės. Kai kuriais momentais ji iš tiesų buvo magiška, bet visai manimi nesirūpino. Jeigu užsimindavau, kad šiandien numirsiu, tai iš jos lūpų išgirsdavau atsakymą "galbūt". Mamos ambicijos atskleisti tiesą užgoždavo svarbesnę misiją apsaugoti mane nuo panašių minčių. Jeigu mano vaikas užduotų tą patį klausimą, tai nedvejodamas atsakyčiau "ne, tu nemirsi". Nenumaldomą kaltę išgyvenančią veikėją tikriausiai sukūriau tam, kad mano mama pasijustų kalta", - paaiškino L. von Trieras. Jis neslepia, kad autobiografiškiausiame ir svarbiausiame karjeros filme atskleidė asmeninius iškrypimus, išgyvenamas emocijas, užslėptas baimes. Panašiai jis elgėsi ir ankstesniuose kūriniuose "Šokėja tamsoje", "Dogvilis", "Manderlis", "Prieš bangas", o "Antikriste" pakeitė tik vaizduotės realizavimo stilių, kuris išėjo radikaliai ekstremalus. Iš gilios depresijos išsivadavęs L. von Trieras mėgsta pabrėžti, kad nusivylė religija ir netiki jokiais dievais. Jis įtaria, kad aukštesniame lygyje kažkas galėtų būti, bet yra įsitikinęs, kad Biblija grindžiamą katalikų tikėjimą, scientologiją ir kitas religijas sukūrė žmonės. Baigiantis Kanų maratonui L. von Trieras paviešino apsisprendimą montuoti "katalikiškąją" siaubo dramos versiją, kad išvengtų įvairiose šalyse galiojančių draudimų rodyti atvirą seksą, žiaurų smurtą ir nesveikus iškrypimus. Filmą įsigiję amerikiečių platintojai jau išplatino žinią, kad neiškarpytas variantas bus rodomas tik didžiausiuose JAV miestuose, o į repertuarą "Antikristas" pateks be aštriausių momentų, kurie sutrukdytų gauti palankesnį cenzūros reitingą. "Man nusispjaut, ką apie "Antikristą" mano ir postringauja kritikai. Man patinka baubimas ir švilpimas po seansų. Jau pasiilgau tokių reakcijų. Tikiuosi, paprasti žiūrovai ateis į kiną ir patys susidarys asmeninę nuomonę. Aš nebijojau sukurti blogo skonio filmo. Esu įsitikinęs, kad nereikia paisyti jokių apribojimų ir galima rodyti viską, ką tik sugebi įsivaizduoti", - dėsto L. von Trieras. Biudžetas - 9 mln. eurų Planuojama premjera Lietuvoje - 2009 m. lapkričio 27 d. lapkričio 10 d. papildymas, kai Edvinas vėl pažiūrėjo ANTIKRISTĄ Scanoramoje: "Genamas įdomumo antrą kartą pažiūrėjau ANTIKRISTĄ ir išėjau lengvai šokiruotas dėl tokios ramios Lietuvos žiūrovų reakcijos. Jeigu kas nors ir išėjo iš salės, tai tik keli žmonės. Niekas nešokinėjo nuo kėdžių, nerėkavo, nereiškė emocijų, garsiai nesipiktino, nesijuokė per staugiančios laputės solo numerį ir nešvilpė, o finale festivalinė publika mandagiai paplojo manipuliacijos genijui Larsui von Trierui, kurį tikriausiai pamalonintų draugiškai nusiteikusių lietuvių priėmimas. Štai ką reiškia tinkamas paruošimas, išsamiai aprašyti/atpasakoti veikėjų veiksmai ir reklamose nuolat anonsuotas siaubas. Pats įsitikinau, kad antrą kartą filmas atrodo ne toks jau baisus ir šlykštus, kai tiksliai žinai, ką pamatysi. Ramioje aplinkoje galėjau atidžiau įsiklausyti į dialogus ir ANTIKRISTAS paliko žymiai gilesnįį įspūdį, nes Kanų festivalio seanse susikaupti trukdė ir dėmesį blaškė nuo pačių pirmųjų sekundžių pasklidęs neigiamos reakcijos virusas. Tą vakarą ten tikrai valdė chaosas, kai niekam perdaug nerūpėjo filmas, o didžioji dauguma labiausiai susireikšminusių kritikų atėjo su išankstiniu nusistatymu nušvilpti Larsą von Trierą. Nebūtų to dirbtinio pasipiktinimo ir per kraštus išsiliejusių emocijų, tai apie jokius skandalus dabar niekas nešnekėtų."
AntikristasGIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ[skaityti komentarus]Kadras iš filmo „Antikristas“Trumpas sociologinis prologas: dauguma pažįstamų buvo įsigiję (paprastai kalbant, nupiratavę) šį Larso von Triero filmą, bet delsė žiūrėti, lyg laukdami tinkamos nuotaikos, mat buvo girdėję, kad filmas „nesveikas“. Bijojo žiūrėti vieni, todėl organizavosi kompanijas (manding, socialumas praverčia siekiant stabilizuoti baimę, tačiau neretai kenkia suvokimui; o gal tai tik intravertiškas prietaras). Filmo anonse matytas scenas apibūdino kaip „itin estetiškas“, bet savotiškai ignoravo filmo dedikaciją Tarkovskiui. Kartą buvau subarta už gretinimą: esą negalima lyginti šių dviejų skirtingų režisierių, net savo galvoje. Tačiau neįmanoma ir nematyti paralelės, nors kai kurie Triero simboliai atrodo per ryškūs, nešešėliuojami. Trieras nemoka būti toks nesterilus, natūraliai apkerpėjęs, drumzlinas kaip Tarkovskis. Ir vis dėlto jį parafrazuoja: gėlių kotų drumzlėmis, vandens motyvu, sfumato dvasingumu. Tačiau jo skausmas nevulgarus, kraujas ir kiti paviršiniai baimės žadinimo efektai čia nėra vien siaubo filmams charakteringa privalomoji dalis. Filmo architektonika griežta: prologas, sielvartas, skausmas, neviltis, trys elgetos, epilogas. Neatsitiktinis net skirtukų rašymas kreida – kai kur patrintomis raidėmis, ne visai tuščioje sąmonės lentoje. Taip, filmas antifroidiškas ir antilakaniškas, bet vargu ar antikrikščioniškas. Juk moteris šiems psichoanalizės teoretikams yra interpasyvus subjektas, o filme ji nėra vien kūnas Lacanui įprasčiausia prasme; jos seksualumas pritraukia chaosą, iš kurio vyras taip nesėkmingai bandė formuoti kosmosą. Trieras groteskiškai vaizduoja kognityvinę terapiją, įgalinančią pritraukti „šėtoniškas“ galias. Veikėja nuo pat pradžių yra vyro valdoma: ji tol paklūsta jo „gydymui“, kol suveikia vienintelis instinktas – išgyventi. Kai vyras liepia moteriai susitapatinti su destrukcija (įsivaizduok, kad aš – gamtos jėgos, norinčios tave nužudyti, o tu – racionalios mintys), jis sužadina pačius žiauriausius prigimties slėpinius. Galbūt kaip tik jie taip šokiravo daugelį žiūrovų, norėjusių aiškiau arba iš anksto žinoti, kas yra gėris ir blogis, kurį filmo veikėją reiktų mylėti, o kurio – nekęsti. Trieras kvestionuoja ir seksualinių traumų, patiriamų vaikystėje, negatyvumą. Prologo scenoje pro langą iššokusio vaiko kritimas vaizduojamas kaip malonus potyris, primenantis galbūt pradėjimą ar gimimą. Kita vertus, rašydama disertaciją apie femicidą, veikėja susitapatina ne su kankinamomis moterimis, bet su kankintojais, kurie visuomet yra vyrai. Savo kūdikį ji nuolat apauna priešingais batais, deformuojančiais pėdas. Ir tai ją projektuoja kaip trokštančią turėti: regis, po sūnaus mirties ji ilgisi ne paties vaiko, bet jo buvimo šalia. Pasak Freudo, gedėjimas yra pageidautinas susitaikymas su prarastu objektu, o melancholija – patologiškas laikymasis savo narcizinės identifikacijos su tuo objektu. Pasak Žižeko, gedėjimas yra išdavystė, antrasis prarasto objekto nužudymas, sėkmingas praradimo integravimas, o melancholiškas subjektas lieka ištikimas tam likučiui, kurio negali visiškai integruoti; taigi melancholiją kaip tokią reiktų reabilituoti. „Tavo gedulas įprastas, – tvirtina vyras, neigiantis moters galimybę pačiai iš to išsikapstyti, atimantis iš jos teisę į melancholiją. – Tau nereikia suprasti, tiesiog pasitikėk manim.“ Moters baimės užrašomos trikampyje (tiek moteriškumo, tiek psichoanalizės, tiek Trejybės ženklas), kai kurios – už jo ribų. Tai nežymi užuomina į schemą, išryškinančią animus ir anima sankirtą: moteriai, prakalbusiai apie gamtą (kuri yra ir žmogaus viduje) kaip šėtono bažnyčią, bandoma įteigti, kad tai jos mintys iškreipia tikrovę, o ne atvirkščiai. Vyro sugestijuojama terapija neturi nieko bendra su etika, joje, jo teigimu, nesama gėrio ir blogio. Tačiau esama varžybų dėl galios, kurių jis nėra pratęs pastebėti: „Tu toks arogantiškas. Bet tai gali ir pasibaigti, ar žinai?“ Kaip tik po to, kai vyras liepia jai pagulėti žolėje ir susilieti su žaluma – netyčia perimamos „šėtoniškosios“ gamtos galios. Ypač graži mirties metafora: krentančios gilės – to, kas turi mirti, klyksmas. Kai pasirodo trys žvaigždėlapio elgetos, kažkas privalo mirti. Neatsitiktinai visi simboliniai „elgetas“ įkūnijantys gyvūnėliai nužudo savo jauniklius. Motinystės atsisakymas yra iššūkis, kultūriškai saistomas su didžiausia nuodėme. „Chaosas valdo“, – ištaria lapė su varpeliu, viena iš elgetų. Tai suponuoja mintį, kad moterys tampa chaosu, užvaldančiu vyrus. Krikščionybė neretai demonizuoja malonumą: filme lytinius santykius inicijuoja moteris, ir jos pasitenkinimo siekimas (masturbacijos scena) šiandien vis dar turėtų šokiruoti pačias moteris, nes juk tai tradiciškai nepriimtina. Moteriai „pasveikus“, vyras net nepajėgia džiaugtis, nes netenka savo galių. Tokią nuojautą sustiprina ir moters ironija: „Šiuolaikinė psichologija nesidomi sapnais, juk Freudas mirė“, įvyniojanti ir nyčiškąją Dievo mirties idėją. Keista, tačiau vyras (atstovaujantis ratio) dar bando paneigti femicido mistiką: „Tokio žvaigždyno nėra“ – žvaigždėlapis tuo metu perkadruojamas į snaigių kritimo fikciją. Dar įdomiau pasidaro, kai „pasveikusi“ moteris panyra į itin agresyvią (krikščionys interpretuotų – apsėdimo) būseną, tarsi susidvejina: tuo pat metu ji ir žiauriai nekenčia, ir myli. Vyrui ji atlieka simbolinę kastraciją ir nukryžiavimą, labai jau primenantį viduramžišką kankinimą. Vyras išsigandęs: jis slepiasi lapės oloje, akivaizdžioje aliuzijoje į motinos įsčias. Ten jis laikinai ir palaidojamas gyvas, gal net imituojant Kristaus prisikėlimą. Feministinė logika tuo ir pasibaigtų. Bet įdomu, kaip ji paaiškintų, kodėl tuomet filme atsiranda moters savikastracijos scena (Judo provaizdis?). „Antikristas“ talentingai prikaišiotas sapnų simbolikos: bijoma stovėti ant tiltelio, lūžta medžiai (koduojantys, aišku, falus) per audrą, kurią sukelia nukankintų moterų bendrija, prieštaravusi Bažnyčiai; tik išdžiūvėlis, pirštu prikišama aliuzija į nevaisingumą, išlieka. Vyras, motyvuojamas išlikimo instinkto, pasmaugia moterį. Keista, bet smaugimo scena man nebuvo baisi, ji tik tapo prologo įrėminimu: burna ekstazės metu. Epiloge „laimėjusį“ herojų vis dėlto užvaldo moterys (atkreiptinas dėmesys – beveidės), tarsi femicido kankinių šmėklos; pasirodo ir trys elgetos, reiškiančios vyro mirtį. Čia ir kyla klausimas: kas yra Antikristas? Trieras lieka ištikimas Apokalipsei, jis nesteigia savos versijos. Krikščionybė čia nėra karkasas parodijai (nors viename interviu Trieras išpažįsta netikįs Dievo): tai tema, į kurią žiūrima rimtai, net ir nedalyvaujant joje kaip kultūrinėje sistemoje. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad tai mūsų prigimties blogis ir žiaurumas. Tačiau mes nekalti, jei, antgamtinių jėgų (arba pasąmonės, čia jau priklauso nuo požiūrio) veikiami, esame priversti tai išlaisvinti. Atsispiriant nuo Nietzschės „Antikristo“, kurį režisierius tame pačiame interviu sakosi įdėmiai ir dažnai skaitęs, Antikristas šiandien – tai lyčių konfliktas, išjudinantis ir griaunantis ideologijų, religijų, civilizacijų pagrindus. Antrąkart žiūrint, apėmė ramybės ir pranašumo jausmas: visai nebuvo baisu. Publika baimę malšino muistymusi, replikomis ir juoku. Po filmo žmonių veidai atrodė suglumę. Pirmąkart pažiūrėjusi, aš irgi taip jaučiausi. Todėl, kad režisierius meistriškai supainiojo aukos ir budelio vaidmenis: sutrikimas randasi iš to, kad iškart dar negali atsitokėti, kas yra kas, o juk esame pratę tą aiškiai žinoti po kiekvieno filmo. Pirminė reakcija negali būti pozityvi: juk tai pasišaipymas iš mūsų galvoje sukalkėjusių stereotipų, emocinių jungčių, pozicijų lyčių lygybės atžvilgiu. Tačiau ne vien dėl to „Antikristą“ laikyčiau kino šedevru: jo prasmės švariai filosofinės.
„... Pristatydamas filmą Kanuose Larsas von Trieras neslėpė, kad „Antikristas“ buvo bandymas grįžti į normalų gyvenimą po kelerius metus trukusios depresijos. Būdamas menininkas von Trieras, be abejo, pasirinko sublimaciją. Bet, kaip ir kiekvienas psichoterapijos pacientas, kažkurią akimirką jis pasijuto protingesnis už savo psichoterapeutą. Todėl filmo Jis yra ir pats režisierius, ir simboliškas jo psichoterapeutas. ...”Labiausiai nustebino vienas „Antikristo“ („Antichrist“, Danija, Vokietija, Prancūzija, Švedija, Italija, Lenkija, 2009) pabaigos titras: „Larso von Triero konsultantas mizoginijos klausimais“. Konsultanto (-ės) pavardės neužsirašiau, bet sunku patikėti, kad von Trierui prireikė tokių paslaugų. Juk ir anksčiau ne viena jo filmų herojė patyrė fizinę ir psichologinę prievartą, smurtą ir išnaudojimą. Žinoma, „Antikristo“ Ji (Charlotte Gainsbourg) pranoksta jas visas, bet vis dėlto Jos elgesys nepaaiškina filmo. Kitaip nei filmuose „Prieš bangas“, „Šokanti tamsoje“ ar „Dogvilis“, kur herojės likimas ir formulavo pagrindinę filmo idėją (apie meilės stebuklą, blogą Ameriką, bejėgį gėrį ir pan.), „Antikristo“ pagrindinės idėjos negalima sutapatinti tik su Ja. Jei taip, „Antikristas“ būtų tik Nietzsche's ir Weiningerio tradicijas tęsiantis iliustratyvus apmąstymas apie moters viduje glūdintį amžiną blogį. Nors visą filmą von Trieras kaltina Ją - orgazmo akimirką moteris matė pro langą krentantį vaiką, tai dėl jos išsiblaškymo vaiko pėdutės deformavosi, tai jos beprotybė pradeda tai, ką užbaigs simboliškas filmo pabaigos laužas. Tai Ji žaloja vyro (ir savo) genitalijas. Bet patyrusio manipuliatoriaus ir postmodernisto von Triero filmui tai vis dėlto pernelyg paprasta. Nes jis, be abejo, kūrė šį tą daugiau. Filosofinį siaubo filmą apie meilę ir mirtį, amžinybę ir tikėjimą, vyrą ir moterį, harmoniją ir chaosą. Temų daug, tik nė viena neišplėtota iki logiškos pabaigos, todėl pagrindinis klausimas (bent jau man): „Vis dėlto, apie ką filmas?“ Tiesiog tobulai sumontuotas ir reklamiškai lyriškas „Antikristo“ prologas tarsi sufleruoja Eroto ir Tanato temą. Sulėtintai sninga ir sukasi skalbiniai mašinos viduje. Ritmingai juda Jos ir Jo kūnai - dar akimirka, ir moters veide pamatysime orgazmą. Bet tą pačią akimirką pro langą iškrenta (taip pat lėtai ir gražiai) poros sūnelis. Geismas ir mirtis susilieja, kad iš savo glėbio daugiau nebeišleistų filmo herojų. Moteris negali susitaikyti su vaiko mirtimi. Ji vis giliau ir giliau grimzta į depresiją, todėl Jis, kuris dar yra ir psichoterapeutas (lietuviškuose titruose jis vadinamas psichiatru, o tai, kaip sakydavo Odesoje, - du visiškai skirtingi dalykai), nusprendžia žmoną gydyti ne tradiciškai - vaistais, bet išvežti ją į mišką, vasarnamį ir ten taikyti terapiją. Jis (Willem Dafoe) daro didelę klaidą - psichoterapeuto pacientas negali būti artimas žmogus. Bet von Trierui tai ne tik profesinis nusikaltimas, bet ir didžioji nuodėmė - puikybė. Tad iš pat pradžių kalta ne tik iš kadro į kadrą vis irzlesnė Ji, bet ir Jis. Pora važiuoja į mišką, kuris vadinasi Edenas. Rojaus sodo miškas neprimena, jis labai panašus į Andrejaus Tarkovskio „Veidrodžio“ mišką. Tik vėjo gūsis, kuriam nusilenkia medžiai ir žolės, Tarkovskio filme sukeliantis egzistencinę baimę, „Antikriste“ labiau yra pasakiškos scenerijos dalis. Transgresija įvyksta, kai abu filmo herojai kerta simbolišką tiltelį ir įžengia į savo sapnų, baimių, geismų pasaulį. Čia gyvena ir stebuklingi gyvūnai - kalbantis lapiukas, jauniklių turėsianti stirna, juodas varnas. Edenas prisodrintas kino, tapybos, apskirtai klasikinės kultūros reminiscencijų - Boschas, Händelis... Taip į filmą įsiterpia dar viena svarbi tema - kultūros ir natūros. Jis, žinoma, simbolizuoja kultūrą, Ji - natūrą, neatsitiktinai nebaigta moters disertacija buvo skirta viduramžių raganų teismams, kai jų prigimtis buvo tiesiogiai susieta su šėtonu. Viduramžių raganų procesai, kuriuos feministės vadina ginocidu (tas knygos pavadinimas pabrėžtinai rodomas stambiu planu), siaubingi moterų kankinimai leidžia von Trierui paaiškinti, kodėl galutinai peržengusi beprotybės ribą Ji taip „senamadiškai“ žaloja save ir vyrą paprastais įnagiais - moteryje atbunda kankintos raganos dvasia. „Antikristo“ kulminacija ir yra išdidinta, sulėtinta, kiek įmanoma atvira kūno destrukcija. Von Trieras ir šioje filmo dalyje puikiai manipuliuoja šiuolaikiniais žiūrovais, nes žino, kad vis labiau virtualėjančioje tikrovėje vienintelis tikras dalykas daugumai jo amžininkų išlieka kūnas. Jis ne tik gražinamas, tobulinamas, su juo susijęs ne tik šiuolaikinis menas ir vis daugiau to meno atšakų (body art ir net Michelio Houellebecqo romanai), bet svarbu, kad fizinį skausmą yra patyręs, matyt, kiekvienas. Metafizinio skausmo patirtis ne tokia visiems prieinama. Ta fiziškumo patirtis žiūrovams leidžia filmui artėjant į pabaigą pagaliau susitapatinti su „Antikristo“ personažais. Nors siaubo filmui būdingas baimės nugalėjimas „Antikriste“ taip ir neįvyksta, kūno motyvas išeksploatuojamas iki galo. Tai, kad „Antikristas“ dedikuotas Andrejui Tarkovskiui, man pasirodė visai logiška: savo filme von Trieras cituoja Tarkovskio filmus, jis nagrinėja iš esmės tas pačias temas ir pratęsia rusų režisieriaus apmąstymus apie moteris - juk Tarkovskio filmuose pagarbos nusipelno tik motina ar pasyvi vyro globėja, o moters erotizmas ir savarankiškumas visada kelia grėsmę dvasingo vyro pasaulio harmonijai. Pristatydamas filmą Kanuose Larsas von Trieras neslėpė, kad „Antikristas“ buvo bandymas grįžti į normalų gyvenimą po kelerius metus trukusios depresijos. Būdamas menininkas von Trieras, be abejo, pasirinko sublimaciją. Bet, kaip ir kiekvienas psichoterapijos pacientas, kažkurią akimirką jis pasijuto protingesnis už savo psichoterapeutą. Todėl filmo Jis yra ir pats režisierius, ir simboliškas jo psichoterapeutas. Tas dviprasmiškumas greičiausiai lėmė ir filmo dvilypumą. Daktaras Larsas ir menininkas von Trieras pasuko skirtingais keliais, nors greičiausiai abu kapituliavo prieš filme skambantį šūkį: „Chaosas valdo!“ Tik keista, kad filmas sukėlė tokį atgarsį tarp Lietuvos žiūrovų. Viena vertus, tai rodo, kad jie vis labiau paklūsta masinės kultūros rinkodarai ir jau yra išdresiruoti reaguoti į kiekvieną pseudomeninį skandalą. Kita vertus, panašias temas užkabinantys, tik daug gilesni ir drastiškesni Michaelio Haneke's filmai pas mus visai nepopuliarūs, o jo naujausio, tuose pačiuose Kanuose triumfavusio „Balto raiščio“ nė neketinama rodyti kino teatruose. * * * „7 meno dienos“ Nr.44 (873), 2009-12-04
Jei norite pamatyti šokiruojančią hipertrofuotos depresijos anatomiją – Larso von Triero „Antikristas” yra kaip tik jums. Pats von Trieras pasakojo, kad filmo kūrimas padėjo jam įveikti chronišką depresiją. Tiesa, to tikriausiai negalima pasakyti apie kitus žmones. Greičiau priešingai, šis kino filmas turinčius polinkį į depresiją dar labiau paskatins į rezignaciją ir užsidarymą savyje. Filmas iš tikrųjų yra pavojingas. Ir vis dėlto „Antikristas” yra kultūrinis įvykis visomis prasmėmis. Tai pats stipriausias Lars von Triero kino filmas, kuris logiškai užbaigia jo kūrybą. Kurti taip, kaip Trieras kūrė iki šiol, t.y. tęsiant mizantropišką žmogaus prigimties kritiką, po „Antikristo” yra daugiau neįmanoma. Tai pripažino ir pats danų režisierius, sakydamas, kad daugiau (tokių?) filmų kurti jis neketina. Tad norintiems išvysti triuškinančią kvazireliginę žmogaus prigimties kritiką, „Antikristą” galima drąsiai rekomenduoti kaip neabejotiną šios kritikos viršūnę. Šlykštesnės ir perversiškesnės vyro ir moters (o iš tikrųjų šeimos) santykių regresijos meninio pavaizdavimo sukurti neįmanoma. Andrius Bielskis Šis filmas – tai iškreiptas, negatyvios krikščionybės naratyvas, kuriame nėra malonės, nėra išgelbėjimo, nėra atleidimo, kur vyrauja smurtas, išnaudojimas, kitų ir savęs pavergimas. Tai kvazireliginis pasakojimas, kuriame yra tik pragaras, bet nėra malonės.Filmo siužetas genialiai paprastas. „Antikristas” prasideda vyro ir moters (Jis ir Ji) meilės scena, kurios metu jų mažametis sūnus žūsta iškritęs pro langą. Kaltindama save žmona suserga klinikine depresija, tuo tarpu jos vyras, kognityvinės psichologijos terapeutas, imasi ją gydyti. Jo arogantiškas proto išaukštinimas neveikia prieš šėtonišką gamtą. Terapijos seansai vyksta atokiame namelyje miške, kurį abu vadina Rojumi.Vyro tikėjimas, kad svarbiausia panikos ir baimės akivaizdoje yra racionalus negatyvių minčių suvaldymas bei baimių akistata, dar labiau paskatina beprotišką jos elgesį. Rašyta, bet nebaigta disertacija apie moterų naikinimą jai tampa savęs pavergimo priemone. Vietoje kritiškos distancijos ji susitapatina su neva gamtišką blogį įkūnijančia raganiška prigimtimi. Terapija kulminuoja perversiška prievarta – traiškomais vyriškais lytiniais organais, pergręžta koja, sau pačiai atliktu moteriškų lytinių organų apipjaustymu, vienas kitą naikinančia kova ir „triumfuojančia” Jo pergale – žmonos pasmaugimu ir sudeginimu. „Antikristas” yra giliai nyčiškas, bet kartu ir giliai religinis kūrinys. Sakoma, kad Friedricho Nietzsche‘s „Antikristą“ Trieras laiko savo miegamajame. Galima tik spėlioti, koks pačio Triero santykis su Nietzsche‘s kūryba. Triero „Antikristas”, panašiai kaip Nietzsche‘s kūryba, akcentuoja karą ir pavergimą. Tai nihilistinis filmas, bylojantis, kad negandos mūsų civilizacijoje tik didės. Bet kartu jame pilna religinių vaizdinių ir simbolių. Filme gamta viduramžiškai antropomorfizuojama, kuomet sutikta lapė prabyla „chaosas valdo“, o žmonės sugyvulėja. Rojaus namelyje biblijinis žvėris įsikūnija perversiškoje ir save naikinančioje Jo ir Jos santuokoje. Pats Larsas von Trieras interviu yra teigęs, kad savo filmais bando ginti tai, kuo netiki. Kažkas kilnaus yra tokioje pozicijoje. Trieras netiki „Antikristo” simboline figūra, tačiau vis dėlto pasirenka kalbėti apie tai. Pasitelkdamas viduramžiškais krikščionybės vaizdiniais, jis fiksuoja šokiruojančią tikrovę, tikrovę, kuri atsiveria po kojomis lyg bedugnė. Panašiai kaip šiuolaikinėje dramaturgijoje, Antikristas – tai negatyvi modernaus gyvenimo galimybė, kuri, Triero požiūriu, gali nutikti bet kada ir bet kam. Šis filmas – tai iškreiptas negatyvios krikščionybės naratyvas, kuriame nėra malonės, nėra išgelbėjimo, nėra atleidimo, kur vyrauja smurtas, išnaudojimas, kitų ir savęs pavergimas. Tai kvazireliginis pasakojimas, kuriame yra tik pragaras, bet nėra malonės. Yra tik nematomas šėtonas, kuriam pajungta gamta ir neatpirkta žmogaus prigimtis. Gamta atsiveria mirties ir nykimo akivaizdoje, o gyvenimo ciklas prasideda mirtimi. Taip vaizduojamas savęs apipjaustymas yra atsakas į meilės akto prisiėmimą, kurio metu Ji mato, kaip jos sūnus artėja prie lango, užsilipa ant palangės ir iškrenta, tačiau, ekstazės apimta, ji nieko nedaro, kad jį išgelbėtų. Filmas taip pat yra bet kokio pagoniško žavėjimosi gamta kritika. Paskutinė scena – į Antikristo kalną lipančios moterys, kurios praeina palikdamos Jį nuošalyje – tai ironiška nuoroda į Andrejaus Tarkovskio filmus ir tarkovskišką gamtos išaukštinimą, kuriam „Antikristas” yra dedikuotas. Jei Tarkovskis išaukština gamtą ir jos grožį, tai Trieras parodo kitą gamtos (taip pat ir žmogaus prigimties) pusę. Filme gamta iš tikrųjų atsiveria kaip šėtono bažnyčia. Susiliedami su gamta ir atsiverdami savo gamtiškumui mes sunaikiname savy bet kokią civilizaciją.„Antikristas” šokiruoja, tačiau jis yra neabejotinai reikšmingas, nes padeda mums suvokti, kad pabaiga yra neišvengiama. Tikėkimės, kad danų mizantropo pranašystė, jog žmonija netruks nė trijų generacijų, neišsipildys. Tačiau pasaulis yra iš tikrųjų ribotas, o mūsų civilizacijoje slypintys naikinimo tempai yra nesustabdomi, ir vargu ar švietėjiškas racionalumas, panašiai kaip racionalistinė kognityvinė terapija „Antikriste”, čia ką padės. Tai byloja ne tik mūsų intelektas, bet ir didžiosios religijos, tarp jų - ir krikščionybė. Tačiau yra vienas skirtumas – tikintiesiems kultūros ir gamtos sunaikinimo akivaizdoje yra geriau. Geriau tiek paskališka, tiek ir bet kokia kita prasme.
Į tekstą galima naudoti Wiki arba HTML žymes.
